Mūsų kelionei, nors iš tiesų gal labiau gyvenimui Tailande atėjo pabaiga. Kalėdas atšventėme savo mylimoje Koh Phangan saloje, naujuosius sutikome Bankoke ir jau sausio 1 dieną susipakavome savo gyvenimus į lagaminus tolimesnei kelionei. Kita stotelė – Filipinai.
Galutinis tikslas už dviejų dienų kelio
Labai laukėme šios kelionės, tačiau tuo pačiu žinojome, kad laukia ilgas ir sudėtingas kelias. Filipinų sostinė Manilla nesunkiai pasiekiama iš visų Azijos šalių, tačiau norint nukeliauti į salas, teks šiek tiek užtrukti. Keliausime lėktuvu, keltu ir mažu žvejų laiveliu – Bangka boat.
Kadangi keliaujame su sportiniais krepšiais, lagaminu ir didelėmis kuprinėmis, turime tiksliai žinoti savo turto svorį. Su savimi turime net 100kg turto 🙂 Viską apsiskaičiavome gana sėkmingai su kelioninėmis svarstyklėmis ir galėjome išsipirkti tiksliai tiek bagažo kiek reikėjo. Keliaudami su Azijos oro linijomis turėsite tiksliai planuoti savo kilogramus, nes dažniausiai nemokamai galima vežtis tik kuprinės iki 7kg. Visa kita dažnose Azijos oro linijose įkainojama 1kg tikslumu.
Jau oro uoste nusiteikėme, jog Filipinuose niekas nevyks pagal mūsų planą ir vėluojantis lėktuvas į Manilą mums tai tik patvirtino. Nusileidome Maniloje apie 4h ryto ir buvome labai maloniai nustebinti. Tokiu metu kitose vietose turbūt būtų gilaus miego metas, tačiau Filipinuose, oro uoste įsigijome viską ko reikėjo, mieste buvo pilna eismo, viešbučio recepsija taip pat dirbo visiškai įprastai. Už nakvynę labai paprastame viešbutyje/hostelyje šalia oro uosto sumokėjome 15 eurų.
Internetas
Oro uoste įsigijome Globe ir Smart ryšio korteles, kadangi skirtingose Filipinų vietose veikia tai viena, tai kita. O mums internetas būtinas norint transliuoti mūsų istorijas į internetą. Už kortelę su 20 gb interneto sumokėjome 1000 pesų, t.y. apie 20 eurų. Internetas veikia neblogai, tačiau nepalyginsi su lietuviškais greičiais. Tikrai pasigendame gero, kokybiško, lietuviško mobilaus interneto.
Ispanija Azijoje
Atsibudus ryte, prieš skrydį į Caticlan, pasivaikščiojome po savo viešbučio rajoną. Manila maloniai nustebino anglu kalba, absoliučiai visi sutikti žmonės kažkiek kalbėjo angliškai, norėjo mums padėti ir viskas atrodo vyksta gan tvarkingai. Niekas nenorėjo mūsų apgauti nei taxi, nei parduotuvėse ar gatvėse, netgi nuklydus į lūšnynų rajoną.
Gatvėse stebint automobilius ir pastatus pajautėme didelę Ispanų įtaką. Pasirodo, jog Filipinai buvo stipriai paveikti Ispanijos ir Amerikos, kadangi tam tikrais istoriniais etapais, priklausė šioms šalims. Filipinų kalboje didžioji dalis žodžių yra Ispaniški ir dalis net Angliški.
Iš šono jų kalba skamba keistokai, kažkoks ispanų, anglų ir filipiniečių miksas. Žmonės gatvėje pasirodė labai malonūs, tokie reaguojantys į mus, stebintys baltuosius užsieniečius. Žinot ne taip, kaip kai kurie apsimeta, kad nemato. Susitikus žvilgsniui tikrai išvysite plačias filipiniečių šypsenas. Ir nors kartais ir nieko nesupranta ką jiems kalbi, maloniai šypsosi bei linksi galvomis ir palaiko viską ką jiems bepasakysi 🙂
Benamiai keliautojai Caticlane
Skrydis iš Manilos į kitą mūsų kelionės tikslą – Caticlan salą, taip pat vėlavo. Buvome informuoti, kad čia viskas vėluoja ir labai nesukome galvos, kadangi neturėjome kur skubėti. Sekantis keltas išvyksta tik kitą dieną, tad laiko turėjome į valias.
Atskridus į Caticlan pirma reakcija buvo nuostaba. Tokio mini oro uosto dar nesame mate. Net ne oro uostas, o kažkokia pavėsinė, kiaura, beveik be sienų, vidury laukų.
Mėginant ieškoti kaip pasiekti savo viešbutuką už 4km nuo oro uosto, pradėjo stebinti taxi kainos. Autobusas, vežantis turistus į Boracay (šalia esančią žymią kaituotojų salą), apskritai atsisakė mus paimti, pamatęs kiek turto vežamės. Kiti siūlė taxi už 600 pesų (12 eur). Keli vietiniai pamojo ranka, kad eitume link gatvės, ten bus pigiau. Gatvėje mums jau mojo ranka policininkas, stovintis šalia tuk tuk taxi ir kviečiantis važiuoti juo.
Vėliau pamatėme, kaip vairuotojas sumokėjo policininkui už galimybę stovėti šalia oro uosto, kur jis turėjo didesnę tikimybę sulaukti keleivių. Tuk tuk taksi mums kainavo 200 pesų (4 eur). Tiesa pradžioje tarėmės dėl 150 pesų, tačiau kelionė pabrango jau kelyje.
Vėl buvome nustebinti – taxi vairuotojas net nežinojo kur važiuoti. Pradėjus važiuoti jis paprašė parodyti kaip atrodo mūsų viešbutis, pagal jo veido išraišką supratom, jog jis net nenutuokia kur važiuoti. Pakeliui sustojo pasiklausti pažįstamų ar jie žino, kur šis viešbutis.
Pagalvojom, jog jie nežinojo, nes vairuotojas dar kokius tris kartus stojo klausti to paties kitų žmonių. Po to nusukęs nuo pagrindinio kelio, net nuvažiavo iki policijos pasiklausti galbūt jie žino kur važiuoti. Nors mes turėjome navigaciją ir mėginome jam parodyti žemėlapyje, tačiau jis nelabai suprato ką mes jam norim parodyti.
O kuriozas tame, jog viešbutis yra pagrindinėje gatvėse, kuri veda tiesiai nuo oro uosto, reikėjo tiesiog važiuoti tiesiai. Galų gale Justas jam pradėjo papiktintu balsu sakyti kur važiuoti naudodamas GPS ir po kelių minučių pasiekėme tikslą.
Tiesa džiaugtis ilgai neteko. Išlipus iš taxi ir priėjus prie viešbutuko, pamatėme, jog jis uždarytas. Ant durų pakabintas ženklas “No Water no electric – CLOSED”, nors dar kelias valandas prieš gavome patvirtinimą kad rezervacija patvirtinta ir kad laukiame jūsų mūsų viešbutyje 🙂
Kas dabar?
Force Majour
Filipinai yra lyg koks „bermudų trikampis”, čia nuolat vyksta nedideli ir didesni žemės drebėjimai, taifūnai ir tfu tfu tfu, bet kartais ir tsunamiai. Gerai pagalvojus, tai, kad ir čia šilta ir gražu, bet palyginus su Filipinais, Lietuvoje turime tobulas sąlygas gyvenimui – saugu ir tvarkinga. Mes turėjome atvykti jau pasibaigus taifūnų sezonui, gruodį jų niekada nebūna, tačiau šie metai buvo kitokie, gruodį praūžė du labai dideli taifūnai.
Pirmasis regiono, į kurį vykome, beveik nepalietė, o, kai buvo pranešta apie antrąjį, žmonės tikėjosi, jog jis bus paprasta audra. Daugelis viešbučių, nors ir turėjo įvairias apsaugas tokiais atvejais, net nesiruošė saugotis.
Galingas taifūnas smogė Filipinams ankstų Kalėdų rytą, lauke skraidė daiktai, griuvo namai ar jų stogai, pliaupė kaip iš kibiro, visur buvo vandens potvyniai. Tai patyrę žmonės pasakojo, jog naktis buvo pragariška. Tą naktį buvo ir netekusių gyvybių. Didžioji šalies dalis 80 proc. yra katalikai, tad faktas, jog taifūnas užklupo juos Kalėdų rytą turėjo būti dar skaudesnis.
Todėl ir mums atvykus į viešbutuką Caticlan saloje, teko pamatyti tik užrakintas duris. Visoje saloje nebuvo elektros, vandens, patogumus turėjo tik turtingesni žmonės, turintys nedidelius versliukus, tad galėję sau leisti įsigyti elektros generatorius. Gerai, kad viskas lengvai išsisprendė, filipiniečiai draugiški ir rūpestingi žmonės. Vietiniai, pamatę mus turistus atvykusius į neveikiantį viešbutį, parodė kur galima išsinuomoti kambarį, visai kaimynystėje ir tai buvo antras iš dviejų viešbučių šiame kaimelyje.
Kambarys buvo neįtikėtinai tvarkingas ir gerai įrengtas kaip tokiame vargiai atrodančiame kaimelyje. Už nakvynę žinoma teko nemažai sumokėti apie 20 eurų. Vakare net nesinorėjo klaidžioti po miestelį, buvo labai tamsu, niekur nėra elektros, žmonės namuose pasišviečia žvakėmis, kiti buriuojasi šalia mūsų šeimininko apačioje esančios parduotuvėlės, norėdami pasikrauti telefonus generatoriaus gaminama elektra.
Jausmas buvo lyg nusikėlus į praeitį. Kai netenki ne tik įprastų gyvenimo komfortui skirtų patogumų, bet ir stogo virš galvos, vandens elektros, visi paviršutiniški dalykai tampa nebesvarbūs.
Koks Mažas pasaulis
Taip sutapo, kad vienu metu praktiškai vienoje vietoje buvome net su keliais skirtingais savo lietuviais draugais. Koks sutapimas! Su vienais net ir pavyko susitikti. Tiksliau jie išsinuomoję motorolerį atskuodė mūsų aplankyti prieš pat išvažiuojant į keltų prieplauką.
Kiti draugai, tuo tarpu, siuntė nuotraukas iš vienos gražiausių kaitavimo salų Boracay, kurią nuo mūsų skyrė tik pusvalandukas keltu. Į Filipinus atvykome ne masinėse vietose trintis, o su tikslu pagyventi mažai gyvenamoje saloje Liwagao iki kurios dar reikia nukakti. Tad į kelią!
Bilietų nėra, gal…
Vakare susižiūrėjom, jog keltas į kitą mūsų tikslą – Mindoro salą Bulalacao miestelyje išvyksta 3 valandą dienos, tad labai neskubėdami atvykome į uostą šiektiek po 1 valandos. Ten jau būriavosi didžiulės eilės žmonių nusipirkti bilietų į skirtingus keltus. Suradę tinkamą eilę atsistojome joje. Buvo labai keista, nes prie langelio kažkas labai aktyviai vyko, tačiau eilė visiškai nejudėjo.
Atvyko ir mūsų kelionės Filipinuose kaltininkė – Suzi. Tai moteris, vystanti vienoje mažoje Filipinų saloje kaitavimo projektą. Ji organizuoja kaitavimo keliones į nedidukę Liwagao salą, kurioje gyvena tik vietiniai žmonės, jokių kitų turistų ar gyvenančių užsieniečių. Būnant čia keliautojai kaituoja iki nukritimo saloje esančioje lagūnoje ir valgo skanų vietinio šefo ruoštą maistą. Mes buvome pakviesti prisijungti prie komandos organizuoti keliones ir rūpintis svečiais. Su Suzi ilgą laiką bendravome nuotoliniu būdu, tad buvo labai smagu pagaliau susitikti gyvai.
Deja mūsų susitikimą aptemdė liūdnos naujienos, paaiškėjo, kad nebėra bilietų į mūsų keltą, nors panašu, kad kasa net nebuvo atsidariusi! Kitas keltas tik 3h nakties arba vėl 3h dienos kitą dieną, tačiau bilietų nebūtinai bus ir į sekančius keltus. Iš Suzi sužinojome, jog šiandien yra pirma diena, kai keltai po stiprių audrų pertraukos vėl pradėjo plaukti (jie neplaukė beveik 2 savaites). Todėl žmonės skubėjo grįžti į savo namus ar nusikelti į didesnes salas maisto ir kitų prekių. Todėl ir bilietai buvo kaip mat iššluoti.
Įdomu buvo tai, kad žmonės vis tiek nesitraukė iš eilės ir keli iš jų kažką labai aktyviai diskutavo šalia langelio su vienu iš darbuotoju. Turėjome jausmą, kad ten vyksta kažkoks nešvarus bilietų perpardavinėjimas. Gal kažkas nusipirko visus bilietus su tikslu pasipelnyti ir dabar perpardavinėja? Pasirodo ne. Tiesiog kelte yra tam tikras skaičius vietų žmonėms su automobiliu ir keletas jų buvo likusių. Tad žmonės kooperavosi į automobilius su kitais ir bandė patekti į keltą tokiu būdu.
Džiaugiamės, kad Suzi išmanė reikalus Filipinuose ir mėgino laimę eidama ir klausinėdama visų ko galėjo – ji prašė pagalbos apsaugos, darbuotojų, policijos ir visų ką matė aplinkui sakydama, jog mums labai reikia patekti į šį keltą. Pasirodo šitai veikia – atsirado vienas laisvas bilietas. Bet ką mes su vienu bilietu? Arba visi arba nei vienas. Tuomet dar kartą prasibrovusi prie langelio šį kartą pakalbino kasininkę. Ji ramiu veidu sako, eikite į vidų, dar yra Business klasės bilietų, tik reikės šiek tiek daugiau sumokėti.
Oho, negalėjom patikėti, kad taip paprastai papulsim į keltą. Patekus į vidų truputį įtariai žiūrėjome kas bus. O ten vienas iš vaikinukų darbuotojų mums davė tris Business klasės bilietus ir susimokėjome tą pačią kainą, kiek būtume mokėję kasoje. Likome nieko nesupratę… Sakė, jog bilietų nėra. Verslo klasės taip pat. Staiga jų atsirado.. Ir mums už tai nieko papildomai nereikėjo mokėti? Net ir Suzi, gyvenusi čia 4is metus ir mačiusi įvairių situacijų liko labai nustebinta. Mes nesupratom nei kaip nei kodėl, bet supratom, kad Filipinuose bus visko ir nebūtinai mes viską suprasim.
Pragaras kelte – šaldytuve
Verslo klasė visai ne verslo klasė. Šiaip verslo klasės bilietų pirkti visai neapsimoka. Kainuoti, tai jie kainavo tik 2 eur daugiau nei paprasti bilietai. Paprasti bilietai 10 eurų, verslo klasės 12 eurų. Vietos verslo klasės sektoriuje tikrai patogios, tačiau kondicionieriai prišaldę taip, jog jautiesi lyg čia vežtų žalią mėsą 😀 Šalta neišpasakytai… Apsidžiaugėme, nes vienoje dalyje kondicionieriai neveikė – įmanoma gyventi.
Džiaugėmės neilgai, vos tik išjudėjus keltui prasidėjo smagumai. Jūra buvo vis dar skalaujama audrų, tad bangos smarkiai įsisiūbavusios. Silpnesių skrandžių savininkai, ypač vaikai labai greitai pradėjo naudotis vėmimo maišeliais. Mes irgi nelabai stiprių skrandžių, tad išėjome pasėdėti į lauką, kad bent vėjas prapūstų ir būtų galima žiūrėti į horizontą.
Pabuvus lauke mėginome grįžti atgal, bet neištvėrėme nei 2 minučių: aplinkui choru visi vėmė. Ir kvapas ir garsas, ir vaizdai, ir tas šaltis… Net ir stiprių skrandžių savininkams tai sukeltų ne itin malonius jausmus. Todėl mūsų verslo klasės kelionė baigėsi lauke ant šlapių laiptų. Viskas baigėsi sėkmingai – visi trys atlaikėme kelionę puikiai. Keltas žinoma vėlavo ir užtruko net keliomis valandomis ilgiau, tad Filipinuose neplanuokite niekur būti laiku.
Sala jau ranka pasiekiama
Bulalacao pasiekėme jau tamsoje, nakvojome vietinėje knaipėje šalia uosto. Nakvyne buvo pasirūpinusi Suzi, tad niekuo rūpintis nereikėjo. Tiesa tai buvo tiesiog paprasta trobelė praktiškai popierinėmis kiauromis sienomis. Filipinuose didžioji dalis žmonių yra labai neturtingi, namai yra statomi iš pigių paprastų dalykų, tokių kaip bambuko stiebai, įvairios vytelės ir paprastos fanieros plokštės. Gyvenant šiltuose kraštuose tikrai ne jokia problema miegoti tokiuose namukuose, tik jie dažniausiai griūna pirmieji užklupus rimtesnėms audroms.
Atsibudus ryte susitikome vietinį filipinietį Suzi draugą Mike, kuris dirba šefu jos organizuojamose kelionėse. Mike keliaus su mumis į salą, gamins mums maistą ir padės tvarkyti taifūno paliktus padarinius saloje. Mike yra ¼ daliu ispanas, kaip minėjom aukščiau, Filipinai buvo užimti Ispanijos ir vėliau Amerikos, tad dalis gyventojų turi šių tautybių šaknų.
Smagu savo kompanijoje turėti vietinį žmogų. Ypač keliaujant po nepažįstamą šalį, kai nežinai kultūros, papročių ir nerašytų taisyklių. Su Mike keliavome apsipirkti į vietinį turgų, jam buvo greit aišku kurios daržovės ir vaisiai geri, o kurie jo manymu yra “shit” 😀
Žinoma gavome ir vietines kainas, kurių negautume keliaudami vieni. Turguje sutikome daugybę žmonių, Suzi ir Mike sakė, jog tai nėra įprasta. Matyt po taifūno žmonės tik dabar pradeda keliauti, kad įsigytų maisto atsargų šeimoms. Bulacacao miestelio gatvės taip pat atrodė labai niūriai: daug šiukšlių, lūžusių stogų, namų, prie jūros laivai buvo tiesiog išmesti ant kranto.
Mums buvo suorganizuotas tradicinis laivelis, kuriuo turėjome keltis į Liwagao salą. Kadangi turėjome daug daiktų, laivelis buvo didesnis ir už daugiau nei valandos kelionę juo sumokėjome apie 20 eurų žmogui. Tokios kelionės su vietinių žvejų laiveliais užsieniečiams yra brangesnės, nes vietiniai turi turėti specialias licenzijas turistų plukdymui. Žvejai jų neturi, todėl rizikuoja turėti problemų su pakrantės policija. Dėl to tenka sumokėti šiek tiek daugiau pinigų, kitaip jiems tiesiog neapsimoka rizikuoti.
Sala 2020 prasideda
Keliaujant valtele jautėmės kaip išsiruošę į tikrą ekspediciją. Plaukėme atviroje jūroje per didžiules bangas, gerai, kad laivelio kapitonas buvo patyręs žvejys, tad šauniai valdė savo laivelį, kad mums kliūtų kuo mažiau bangų. Atvykę buvome kiaurai permirkę, bet laimingi! Nes pagaliau po toookios ilgos kelionės, kuri prasidėjo Tailande, pasiekėme galutinį tikslą – salelę Liwagao, kuri taps mūsų namais ateinančius 2 mėnesius.
Tęsinys apie Liwagao kitame mūsų įraše.
Saulėti linkėjimai,
