Mes saloje!
Pagaliau, pagaliau po tokios ilgos ir nuotykių kupinos kelionės pasiekėme savo kelionės tikslą – Liwagao salą. Keliavimo būdas Filipinuose yra daug sudėtingesnis, nei kitose Azijos šalyse ir taip yra pagrinde dėl to, jog Filipinai yra salelių ir salynų šalis. Iš sostinės ar didesnių salų keliaujama lėktuvu arba keltais, į mažesnes salas, į kurias neskrenda lėktuvai, tenka keliauti keltais ar laivais. Ir mūsų patirtis rodo, jog ne visada į tuos keltus gausi bilietų, tad niekada negali labai tiksliai planuoti kada ir kur būsi. O į visai mažas salas dar gi reikia keltis vietinėmis valtelėmis – laiveliais.
Dabar jau šiek tiek pabuvę čia, žinome, jog su žvejais susitarti tikslų pasiėmimo laiką irgi yra nemažas iššūkis. Tačiau išmokus jų vidines taisykles ir tvarką, gali nesunkiai įsilieti į vietinių gyvenimo stiliuką.
Taigi po ekspedicijos kaip kokie robinzonai atvykome tarsi į mūsų pačių galvose susikurtą realybės šou – Gyvenimas saloje.
Mūsų naujieji namai
Saloje mūsų namais tapo vietinių stiliaus bungalow tipo namelis, kuriame gyvensime kartu su kaitavimo projekto “Liwagao Island Kitesurfing” savininke vokiete Suzzi. Namukas nedidukas, su paprastais patogumais, tačiau lyginant su vietinių namais – stipriai europietiškesnis. Viduje miegojimui turime pripučiamus čiužinius, patalynę (vietiniai savo namuose miega tiesiog ant plonų paklotėlių ant grindų). Yra netgi antras aukštas, kur gyvena Suzzi.
Namelio prabanga – nedidukė virtuvėlė su svarbiausiais atributais – kriauklė su iš šulinio nešiojamu vandeniu, viryklė, veikianti dujų pagalba ir netgi tualetas! Europietiškas, tvarkingas tualetas, sukonstruotas vietinių. Dušas arba patalpa, kuri veikia principu – atsineši porą kibirų vandens ir prausiesi, buvo nugriauta, tad kol kas dušą vadiname – kibirus prie šulinio kur gali praustis kartu su visais kol vietiniai analizuoja ką tu čia darai.
Namukai kaime
Per Kalėdas per Filipinus praūžė rimtas taifūnas “Phanfone”. Kadangi taifūnų sezonas buvo pasibaigęs ir Filipinuose gana įprasta, jog karts nuo karto pasitaiko audringesnių laikotarpių, todėl žmonės šįkart nesitikėjo, jog prognozuojamos audros bus tokios stiprios. Kaip mums pasakojo Suzi, daugelis verslų ir viešbučių didesnėse salose turi pasiruošę apsaugas tokioms situacijoms, tačiau prognozė neatrodė tokia rimta ir niekas net nesiruošė artėjančiam siaubui.
Mūsų sala ir praktiškai visi namukai joje buvo stipriai nuniokoti. Kliuvo ir mūsiškiui (ant jo užkrito šalia augusi palmė), bet nestipriai – sutvarkius stogą galima buvo jame gyventi. Kitiems vietiniams labiau nepasisekė – daugelis namukų buvo tiesiog nušluoti nuo žemės paviršiaus ir žmonėms teko keltis į kaimynines salas ir prisiglausti pas ten gyvenančius artimuosius.
Sunku net įsivaizduoti ką turėjo išgyventi žmonės, būdami savo perpučiamose trobelėse ir išgyvendami tokį siaubą. Šis įvykis psichologiškai turėjo būti labai skausmingas, kadangi audra užklupo Kalėdų rytą, o Filipiniečiai yra labai tikinti katalikiška tauta.
Talka kieme
Pirmąsias dienas ėmėmės tvarkyti viską iš eilės. Rūšiavome nuolaužas aplink mūsų, kaimynų namus, paplūdimį, deginome tai, kas sugadinta, bei stengėmės išsaugoti tai, kas dar gali būti panaudota atstatant jų trobeles. Vaizdas buvo labai liūdnas.
Smėlyje radome krūvas sąsiuvinių, vaikų knygelių, žaislų, drabužių, batų ir kitų vietinių daiktų. Norėjosi kuo greičiau aptvarkyti bent šalia mūsų namų esančią aplinką, jog atmosfera nebūtų tokia slegianti. Žinojome, jog pakeitus aplink save esančią aplinką, pakeisime ir savo vidinę būseną, tad nešvaistėm laiko čiauškalams ir tiesiog dirbome.
Vietiniai tinginiukai?
Į salą atvykome, kai po praūžusio taifūno buvo praėjusi daugiau nei savaitė. Tad šiek tiek nuostabą kėlė tai, jog aplinkiniai žmonės neskubėjo tvarkytis taifūno pridarytos žalos. Kelias dienas vis dar buvo lietaus, o jie gyveno su skylėmis stoge. Šalia namų buvo apsčiai nuolaužų, griuvėsių, sugadintų tinklų ir jų valtelių, kurios buvo net nepaliestos po taifūno. O vietiniai tiesiog sėdinėjo ar vaikštinėjo iš vieno kampo į kitą…
Kadangi į Filipinus tik ką atvykome, tad nesupratome, ar čia vietiniai tokie tinginiukai ar jie vis dar yra šoke po to kas įvyko. Po kelių dienų nusprendėme, jog tai turbūt šių abiejų dalykų kombinacija. Smagu pasidžiaugti, jog akivaizdžiai įpūtėm vietiniams motyvacijos savo pavyzdžiu ir po poros dienų jie pradėjo nešti deginimui nuolaužas į mūsų laužą. Vaikai kopijavo mus ir rinko paplūdimio šiukšles, vietiniai pradėjo lopytis savo namelius, bei didžiausią savo turtą – laivelius.
Dažomos valtys
Iš pradžių buvo keista – kodėl jie spalvina tas savo valtis, kai namuose stoge žiojėja skylė pro kurią naktį lyja tau į tavo namus? Suzi paaiškino, jog jų laiveliai – jiems pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Jeigu ne jos, šeimos, kurios dažnai turi net po 7 vaikus, neturėtų kaip išsimaitinti. Čia visai kaip europiečiai vyrai, perdėtai besirūpinantys savo automobiliais, motociklais ar kitais žaisliukais. Tai vietiniams yra svarbiau, jog jų laiveliai būtų gražūs ir tvarkingi, o namų atstatymas – palauks. Gyvename žvejų kaimelyje, kur kiekvienas vyras – jaunas ar senas – žvejys. Vaikai nuo mažų dienų plaukia su savo tėvais į jūrą ir mokosi šio amato, todėl pagalvojus visai nieko keisto ta jų meilė savo laiveliams 🙂
Pasivaikščiojimas po Liwagao griuvėsius
Nors ir sala visai nedidukė, apie 1km ilgio ir pločio, pirmąsias dienas net neišlindome niekur toliau nei mūsų ar kaimynų kiemas, bei paplūdimio teritorija. Po kelių dienų tvarkymosi, pradėjo ryškėti rezultatas, aplinka darėsi tvarkingesnė, bei tinkama gyvenimui.
Nusprendėme, jog laikas pasivaikščioti po kaimą ir tuo pačiu patikrinti kaip laikosi kiti kaimo gyventojai. Atstumai čia juokingi, žengus vos keliasdešimt metrų priėjome vietinę mokyklą – tiksliau tai, kas iš jos liko.
Vaizdai buvo jautrūs, nepatogūs, ypač dėl to, jog tai yra susiję su vaikais. Iš vieno mokyklos pastato liko tik pastato rėmas, viskas išvartyta, sulaužyta, kampuose gulėjo krūvos sulaužytų mokyklinių kėdžių. Kitame pastate viskas atrodė šiek tiek geriau – pastatas turėjo stogą. Viduje radome ant grindų išklotus sąsiuvinius, knygas, kurios džiovinamos po audrų. Langai, durys išdaužyti, tai kas buvo viduje taip pat išmėtyta, išvartyta po pastato kampus – liūdnas vaizdas. Vaikai neturi galimybės mokytis, nes jų mokykla – sugriuvusi.
Paėjėjus toliau į kaimą, mintys darėsi po truputį šviesesnės – sutikome daug vietinių, kurie tai šlavėsi savo kiemus, tai rinko nuolaužas ar kitaip tvarkė savo aplinką. Dalis, kurie kaip supratome turėjo šiek tiek daugiau pinigų ir galėjo sau tai leisti – atsistatinėjo namus ar statėsi juos iš naujo. Praėjome bažnyčią, kurios iš pažiūros net neatpažintum – tai buvo pastato rėmas, be stogo su daugybe sulūžusių suolų ir altoriumi viduje.
Vietiniai iškeliavę į gretimas salas
Kaimelis atrodė pustuštis dėl to, jog daugelis gyventojų po audrų iškeliavo pas gimines, šeimos narius, gyvenančius kitose salose. Žmonės, netekę namų, neturėjo kitos išeities kaip tik ieškotis prieglobsčio kitur.
Filipiniečiai gyvena gana skurdžiai ir daugelis jų neturi pinigų susitaisyti ar atsistatyti savo namų. Todėl saloje yra naudojama daug natūralių, aplinkoje esančių priemonių kaip bambukai, didesni pagaliai ar palmių lapai. Kadangi namukai pagaminti iš tokių paprastų priemonių, nieko keisto, jog užėjus stipresnei audrai, juos nuneša nuo žemės paviršiaus pirmuosius.
Tiesa, geras dalykas, kuriuo galima pasidžiaugti, jog Filipiniečiai turi stiprią bendruomeniškumo vertybę. Jie padeda vieni kitiems kaip tik gali, o nutikus nelaimėms sulaukia daug pagalbos ir iš valdžios – atstovai iš valdžios atplaukia ir į mūsų salą atgabendami vandens, maisto ar kitų svarbiausių reikmenų padėti neturtingoms šeimoms.
Kaitavimas arba ko mes čia atvažiavome?
Situacijai pradėjus gerėti – laikas išmėginti tai, ko čia iš tiesų važiavome! Kaituot! Mūsų pirminis tikslas važiuojant į Liwagao buvo padėti kuriant naują kaitavimo projektą saloje ir tuo pačiu patiems atsikaituoti iki begalybės 🙂
Viskas šiek tiek pasikeitė dėl taifūno pridarytos žalos ir dėl to pristabdytų projekto statybos darbų. Na bet planas kaituoti nepasikeitė. Jau važiuodami čia žinojome, jog kaitavimo sąlygos mums labai patiks. Ir nei kiek neklydome. 🙂
Dar niekada nebuvome spote, kuriame NUOLAT pučia (per mėnesį nepūtė vieną dieną). Čia pučia stiprus ir pastovus 20-25 mazgų vėjas (8 kv. m. buvo daugiausiai naudojamas kaitas), turime didžiulę flato lagūną ir offshore pusėje butter-flat lagūną. Norint bangų – prie rifo gražios vidutinio dydžio bangos. Be to vanduo skaidrus kaip iš kelionių atviruko ir gali kaituoti su maudymke – ką ne rojus? 🙂
Pirmoji savaitė saloje buvo tokia mixed feelings – kaip ir smagu, kad pagaliau atvykome, kaituosime ir turėsime nepakartojamą patirtį gyvenant tokioje unikalioje saloje. Tačiau tuo pačiu yra kita pusė, tai taifūno pasekmės – sunkiai besiverčiantys žmonės, kuriems norisi padėti ir dėl taifūno su projektu kilę iššūkiai, kuriuos norime padėti išspręsti.
Laukia įdomus nuotykis!
Jūsų J&J
