Šiuo metu jau praėjo beveik du mėnesiai nuo to laiko, kai atsibeldėme pagyventi Liwagao saloje Filipinuose. Smagu stebėti save iš šono kaip per tą laiką pasikeitėme mes, kaip pasikeitė mūsų požiūris į šalį, salą, žmones, kiek visko išmokome, pažinome ir patyrėme. Manom, jog gyvenimas Filipinuose, Liwagao saloje liks įsirėžęs mūsų atminty kaip vienas įdomiausių gyvenimo nuotykių.
Tad ką gi čia įdomaus sužinojome, patyrėme, pastebėjome?
Vietinių požiūris į užsieniečius
Prieš Filipinus keliavome Balyje, Tailande, tad apie žmones Azijoje jau spėjome susidaryti tam tikrą nuomonę. Jeigu vertinant bendrai, nuomonė labai gera ir mes mėgaujamės gyvenimu Azijoje dėl žmonių gerumo, linksmumo ir gana paprasto požiūrio į gyvenimą.
Žinoma, yra dalykų, kurie mus erzina. Suprantame, jog yra natūralu, kad keliaujant super turistinėse šalyse daugelis į tave žiūri kaip į pinigų maišą ar mato tave kaip dolerio kupiūrą.Filipinuose to patyrėme mažiau, tačiau tikrai nemažai dėmesio kliuvo iš įvairių paslaugų siūlytojų, kurie pamatę baltus (nors jau ne tokie ir balti jie) veidus mėgina užsidirbti parduodami mums ką nors.
Džiugu, kad saloje to visai nepatyrėme. Iš tiesų, gyvendami čia atsipalaidavom ir leidom sau pasijausti vietiniais. Nors ir mūsų kaime visi mus nori pakalbinti, pakibinti ar šiaip užsukti į svečius ir pažiūrėti ką mes veikiam, tačiau čia NIEKAS mums NIEKO nesiūlo ir nemėgina NIEKO prakišti. Čia pasijautėm tiesiog žmonėmis ir jeigu mus kažkas pavaišina kokosu, tai tas kažkas iš tiesų mus norėjo pavaišinti kokosu, nes matė kaip mes juos mėgstam!
Jeigu į namus užsuka mergaičiukės pavaišinti keptais karamelizuotais bananais, jos irgi tą daro iš draugiškumo. Geras ir tuo pačiu keistas jausmas, nes mūsų lietuviškas protas vis sako, gi “reikia” kažkaip atsidėkoti už tokį draugiškumą. Bet gi atsidėkoti galima ne tik pinigais..
Vietiniai gyvena iš to ką turi
Įdomus dalykas, kad šio kaimelio žmonės gyvena gana ekologiškai. Žinoma tiek, kiek gyvenamosios sąlygos leidžia. Svarbu paminėti, jog čia kažkokio šiukšlių perdirbimo ar sąvartyno nėra. Šiukšlių atsikratoma tiesiog jas sudeginant. Vietiniai tai daro šalia savo namų arba surenka didesnius kiekius ir degina salos pakraštyje.
Vert paminėti jog daugelį šiukšlių naudoja daug daug kartų. Tai visiems plastiko maišeliais, dėžutėms, paketėliams yra sukuriami nauji gyvenimai- laikyti prieskoniams, maisto produktams ar kitiems dalykėliams.
Taip pat yra ir su jų statomais namais – beveik viskas yra statoma su salos gamtoje esančiais dalykais: bambukas, palmių kamienas, lapai, šakos. Net ir cementas yra daromas iš išmestų į krantą koralų. Žinoma jų namukai nėra labai patvarūs, dažnai per stiprias audras ir taifūnus jie griūna pirmieji, tačiau vietiniai nesunkiai juos vėl atsistato.
Ir kaip jie nesijaudina?
Statydami namus jie labai padeda vieni kitiems. Reikia pjūklo – kažkas suveikia pjūklą iš kitos salos ir visas kaimas naudoja pjūklą savo reikmėms. Pjūklas sugenda ar jo nėra? Visi chill’ina ir visos kaimo statybos sustoja iki kol kas nors atveš naują pjūklą ar sutaisys senąjį.
Mes to pjūklo vis dar laukiame savo trobelės statyboms… Nėra pinigų kastuvui – kasam su kokosų kevalais. Nėra nusipirkti dujų didesnėje saloje, tai nėra dujų. Gal rytoj bus. Ai rytoj sekmadienis? Tai gal poryt…
Požiūris dėl tvarkos
Atvykus čia gali pasirodyti, jog žmonės yra labai netvarkingi. Apgriuvusios lūšnelės, pastatytos skirtingai, aplopytos skirtingomis priemonėmis, daug visokių luženų aplink, daiktų, rakandų aplink tiesiog mėtosi. Tuo pačiu pasivaikščiojus pagrindinėmis kaimelio gatvėmis, tiksliau smėlio takeliais – niekur nerasite jokių šiukšlių.
Pasirodo kiekvieną pirmadienį čia vyksta gatvelių tvarkymas. Yra numatomas sąrašas gyventojų, kurie kas kelias savaites keičiasi. Tad pagrindiniai keliukai tikrai labai tvarkingi, ko nepasakytum apie dažno vietinio kiemą ar namus. Tai supraskit, kad tvarkos suvokimas pas juos visai kitoks. Matosi, kad jie dėl šiukšlių tikrai nesuka galvos. Suvalgiau riešutų, švyst plastiko pakelį per petį…
Bet kas visada tvarkinga, tai jų rūbai! Kasdien jie vis nauji ir visada švarūs. Todėl eilės skalbinių ant virvučių yra įprastas vaizdelis šalia kiekvieno vietinio namo. Jie čia drabužius skalbiasi kasdien ir visada vaikšto kvepiantys ir nusiprausę.
Parduotuvės
Šopinimosi vietos čia neegzistuoja, na bent jau ne tokios apie kurias pagalvojame išgirdus žodį parduotuvė. Kai ką iš tiesų čia galima nusipirkti. O vietos, kuriose galima “apsipirkti” yra tiesiog vietinių namai, kur jie “prie to pačio” dar ir kažką pardavinėja.
Tokias vietines parduotuves mes vadinam kioskais. Kioskuose asortimentas labai nedidelis, iš esmės tik tai ką perka vietiniai, nes turistų čia niekada nebūna.
Asortimentas – saldainiai, cigaretės ir skalbimo milteliai nedideliais pakeliais. Nes:
- vaikai labai mėgsta saldainius,
- nemažai rūkančių,
- visi čia kasdien vaikšto su švariai išskalbtais drabužiais.
Kainos irgi juokingos, nes prekyba vyksta tik pačiomis pigiausiomis prekėmis, kurias gali įpirkti vietiniai. Pvz. saldainiai po 2 euro centus, kava 20 centų, cigaretės po 15 centų, skalbimo milteliai 20 euro centų
Plastiko reikalai
Plastiko problema Azijoje labai rimta. Daugelis taip neatsakingai elgiasi su šiukšlėmis, kad net suskausta širdį matant tiek šiukšlių aplinkoje ar jūroje kaituojant. Daugelyje šalių įsitikinome, jog vietiniai laikosi principo – jūra ir lietus nuplaus.. Ir nuplauna, palijus ar kasdienių jūros potvynių metu, viskas nuplaunama į jūrą.
Širdį skauda, tačiau ir kažkokį sprendimą rasti labai sunku, nes žmonės dažnai neturi jokio pasirinkimo! Pavyzdžiui parduotuvėse Filipinuose daug kas parduodama mažuose plastiko paketėliuose –vienkartinės porcijos miltelių, riešutų, kavos ar saldainių. Viename riešutų pakelyje pvz. apie 15 riešutų… Tai normaliam vyrui kaip Justas kokių 5 pakelių kaip nieko reik.
Taipogi saloje beveik niekas neturi šaldytuvo, na nes elektra būna tik keturias valandas per dieną. Tai reiškia, kad viskas tokiame karštyje iškart genda, o norint apsipirkti maisto produktų, reikia plaukti apie 1,5h į kitą salą.
Vietinius gelbėja plastiko pakuotės. Tiesa, jos gelbėja ne tik nuo maisto gedimo, bet ir nuo musių ir skruzdėlių, kurios čia tokios alkanos, kad net įsibrauna į kosmetikos pakuotes ir valgo kremus! Ir kaip tą išspręst nežinia.. Ieškot alternatyvų? Deja čia niekas tiesiog neišgali sau kitų alternatyvų…
Vietinė gyvūnija
Saloje labai daug šunų. Didelių, mažų, drąsesnių, bailesnių, visokių visokiausių. Beveik visi šunys čia niekam nepriklauso, jie tiesiog sau gyvena kas kaip gali. Vieni naglesni sugeba kniaukti maistą, kiti maitinasi tik tuo ką randa šiukšlėse. Dėl to vietinių šunų skrandžiai turbūt galėtų suvirškinti bet ką, jie čia valgo net žuvų kaulus.
Daugelyje Azijos šalių laukiniai, valkataujantys šunys yra gana didelė problema, kadangi jie dažnai būna sergantys, agresyvūs ir pavojingi žmonėms. Dažniausiai jie agresyvūs dėl to, kad tiesiog neturi ką valgyti. Saloje šunys visai kitokie, agresija kaip tokia toks jausmas, kad čia net neegzistuoja nei žmonių, nei šunų tarpe. Tiesa, šunys būna naktimis pasipeša, bet, kad kėsintųsi į žmogų – niekada.
Mums buvo sunku jų nemaitinti. Ypač mažųjų, jie atrodo tokie vargšiukai, nelabai ką gaunantys pavalgyti, kadangi geriausiai sukasi tik didieji. Tuo pačiu, supratome, kad jeigu juos maitinsime, tai jie nuolat pas mus ir gyvens. O kas toliau, kai išvažiuosime? Šunų dalia čia išmokti išgyventi patiems.
Po Tailando, kur sutikome daug agresyvių šunų, kurie mus tiesiog norėdavo pulti, čia gyvenimas atrodo savotiška idilė. Visiškai normalu, kad tu skaitai kokia knygą vakare, o aplink tave dar kokių 10 šunelių guli…
Daug kas čia mixed feelings: kai tą pačią tau gera ir šypsaisi, tačiau kažkur giliai taip suspaudžia apčiuopus tą šunišką (ir žmonišką) gyvenimo laikinumą. Tai laikėmės požiūrio, kad kol esame čia rūpinsimės šunimis tiek, kiek mums atrodo normalu. Vieną kitą paglostyt, paniurkyt ar nesuvalgytą maistą atiduoti mažiesiems. Juk dėl to ir esame žmonėmis, kad rūpintis ar ne?
Pramogos saloje
Visiška gyvenimo saloje viršūnė buvo tobulas, unikalus, laukinis kaitavimo spotas su visais įmanomais kaitavimo spot’o privalumais. Čia tikrai geriausia vieta kaituoti, kokioje esame buvę. Šilta, nuolat pučia stiprus ir stabilus vėjas, negilu ir daug flat’o erdvės. Kaitavimo spot’o apžvalga verta atskiro įrašo ir net video apžvalgos, tad apie tai detaliau pakalbėsime vėliau.
Mums nutiko šis tas įdomaus. Gavę galimybę kaituoti nuolatos, mes supratome, kad nuolatos kaituoti mums ir nesinori. Lietuvoje buvome pripratę prie ribotų galimybių kaituoti, tad jeigu pučia vėjas ir mes turim galimybę važiuoti prie jūros – žinoma mes jau ten. Bet kas atsitinka, kai kaituoti gali.. VISADA? Supranti, kad tau patinka netik kaituoti ir dažnai svarbu nekaituoti, kad vėl pasiilgtum kaituoti.
Tad gyvenant čia buvo įdomu dėliotis savo dienas taip, kad visiškai neišsitaškytumėm savęs vandeny ir kartais padarytumėm kelių dienų pertrauką, kad vėl atsirastų kaitavimo alkis. Vis dėl to du mėnesiai yra netrumpas laiko tarpas. Čia kaip su ledais, gali juos labai mėgti, bet jeigu juos valgytum kasdien, kiek ilgai dar mėgtum ledus?
Bet vis tiek nemažai kaitavom ir išmokom naujų triukų, kurie motyvuoja ir užkuria dar didesnę ugnelę šiam sportui.
Filipinai ir ši sala pasižymi labai gražiu povandeniniu pasauliu, tad ir mes karts nuo karto pasiimdavome akinukus, vamzdelius ir nerdavome pasidairyti kaip laikosi vandens gyvūnija. Na tikrai vaizdai pasakiški… Turbūt matėme visas žvaigždes iš filmo apie žuviuką Nemo.
Liūdnoji pusė yra ta, kad vietiniai visus tuos žuviukus Nemo žvejoja ir kepa vakarienei. Tikrai gaila tokį grožį valgyti!
Be vandens pramogų mes dieviname ilgus pasivaikščiojimus rytais po salą. Darydavome kelių kilometrų pasivaikščiojimą per miestelį, palmių giraitę, jūros pakrantę. Stebėdavome vietinius žmones, labindavomės su sutiktais vaikais ir kibindavom vietinius gyvuliukus. Šis ritualas mums tapo vienas svarbiausių gyvenant saloje ir namuose, kur privatumas beveik neegzistavo, tad šis pasivaikščiojimas būdavo šviežio oro gūsis ir būtina gamtos meditacija prieš pradedant naują šviežią dieną.
Apie žmones
Bet labiausiai ši sala ir jos vaibas liks mūsų atmintį dėl žmonių. Žmonės lemia tai, kaip mes jaučiamės. O labiausiai užstrigo jų natūralus, atrodo dar toks nesugadintas nuoširdus gerumas.
Prasilenkiant ar sutikus kažkur palmių miškelyje nei vienas nenuleis akių ar nenusuks jų apsimesdami, jog yra labai užsiėmę ar susirūpinę kažkuo kitu (ką mes dažnai darome gyvendami didmiesčiuose). O tik pažiūrės tiesiai tau į akis ir išsišieps savo didele, plačia šypsena, nesvarbu ar ji baltut baltutėlė ar vos su keliais dantimis. Svarbu kokia energija ta šypsena siunčia.
O kaip jie myli vaikus.. Mažylius jie čia popina kaip tikrus angeliukus. Mūsų kaimynų šeima turi mažytę dukrytę, tai kasdien ją ant rankų nešioja vis kiti žmonės.Vieni didesni vaikai ateina su ja padūkti, kiti suaugę nori ją panešioti ir pamyluoti. Žiūrim tik ir žavimės – kaip šiam vaikui pasisekė augti su tiek daug meilės aplinkui.
Apie vaikus
Vaikai čia labai smalsūs ir dažnai nesuprantantys ką reiškia privatumas. Kadangi dažnai mūsų namuose iš niekur nieko atsiranda vaikų, kurie tau pro petį stebi ką tu veiki. Tačiau jie labai išauklėti!
Vieną dieną, lankydamiesi didesnėje saloje, pripirkome vaikams įvairių spalvinimo knygelių, krepšinio, tinklinio kamuolį. Norėjome kažkuo užsiimti su vaikais, o ne būti tokiais turistais, kurie tiesiog vaikams dalina pinigus ir iš jų išauga žmonės, kurie mus mato tik kaip dolerio banknotus. Tai va, pripirkome ir vieną vakarą sukvietėme vaikus piešti.
Buvo neramu, kaip čia reiks viską suorganizuoti, nežinojome kaip vaikai elgsis, ar nepasiims tų knygučių ir neišsilakstys kas kur sau. Ar nesipyks tarpusavyje, ar pasidalins? Na ir ką jūs galvojat? Stebėjom vaikus ir aikčiojom. Jie patys gražiai išsidalino knygeles, kreideles, gražiai susėdo kas tilpo prie stalo, kas ant smėlio ir paniro į kūrybą! O kaip jie džiaugėsi, kai jiems baltame lape kažką nupiešdavai ir jie galėdavo tą piešinį nuspalvoti ir su didžiausiu pasididžiavimu pristatyti sau savo darbą, o po to greitai pulti spalvoti naujo meno kūrinio.
Pradėjus temti ir paskelbus piešimo darbelių pabaigą, daugiau nieko ir nereikėjo daryti. Knygelės buvo greit surūšiuotos, kreidelės supakuotos, viskas tvarkingai sudėta į maišelį ir paduota mums į rankas. Na ir išauklėti vaikai? Stovėjom apstulbę ir negalėjom patikėti. Mintyse prieš tai matėme tipinį vaizdelį Lietuvoje, kai po vaikų žaidimų lieka nusiaubta aplinka ir tėvai po prakaitu pluša, kad viską sutvarkytų 😀 Gražu, kai vaikai lieka vaikais, tačiau moka laikytis tam tikrų taisyklių, be kurių gyvenime nei pro kur…
Sunkumai saloje
Sunkiausia gyvenant saloje mums buvo tai nuolat gyvenant kartu su kitais žmonėmis ar vietiniais nuolat vaikštančiais po tavo kiemą, namus – privatumas čia neegzistavo. O mums yra normalu, jog kartas nuo karto yra reikalinga asmeninė erdvė, laikas sau, kur tu gali pabūti su savo mintimis ar galbūt bloga nuotaika, kur niekas tavęs netrukdo.
Todėl neturėdami tos erdvės, ieškodavome kaip ją susikurti – nueiti kažkur padrybsoti atokiau ir palydėti saulę tuščiame paplūdimyje, pasivaikščioti po pievas ar paskaityti knygą susisukus į hamaką. Neturint privatumo, tuo pačiu lengviau kyla trintis su kitais žmonėmis, gyvenančiais kartu, kuriems žinoma, taip pat kaip ir tau trūksta privatumo.
Tad šią pamoką išmokoms kaip niekad gerai – kad ir kur bebūtume, mums būtina susikurti savo urvą, į kurį karts nuo karto reikia įlįsti. Ir geriau įlįsti į jį reguliariai, o ne tada, kai pajauti, jog jau žūtbūt reikia slėptis jame 🙂
Lėtas gyvenimas – no stress
Nori nenori čia laikas tikrai sustoja. Na jei nesustoja, tai labai stipriai sulėtėja. Net ir jeigu labai norėtum skubėti, kažką veikti, nuolat būti užimtas – nepavyks, nori nenori turi prisitaikyti prie salos gyvenimo ritmo.
Pvz. susitari išplaukti į kitą salą, bet laivelio kapitonas nusprendė sutartu laiku eiti pietauti. Ir ką? Ir nieko, lauki kol papietaus. Statybos saloje vyksta taip pat – sutari su žmonėmis keisti stogą, bet jie kažkodėl neateina – matyt savų reikalų yra.
Gal ateis kitą dieną? Tai rytoj!
Nors kartais dalykai, kurių negali sukontroliuoti ima erzinti, bendrai vertinant mums labai patinka toks lėtas gyvenimas. Vykdami į šį nuotykį mūsų didžiausias tikslas ir buvo – sustoti, nebebėgti, pajausti nuobodulį. Tai šį tikslą tikrai pasiekėm! Jokių rūpesčių, įsipareigojimų ir priklausomybių. No worries.
Truputį neramu kaip reiks gyventi grįžus į realybę, ar pavyks į ją grįžti?
Kelionė iš salos mums priminė, kad ramus gyvenimas baigėsi – grįžkite į siautulį. Kelios dienos iki mūsų išplaukimo iš salos, pakilo vėjai iki 20 metrų per sekundę. Žinoma, tuo pačiu smarkiai įsisiūbavo jūra ir bangos vietomis siekė 3-4 metrus. Buvo labai baisu, o kaip klostėsi mūsų kelionė iš salos, galite pamatyti šiame video
Gera stabiliai stovėti ant žemės 🙂
Jūsų J&J
