Įstrigom savo noru
Strigti Balyje per karantiną – kodėl gi ne? Taip vat paprastai ėmėm ir priėmėm sprendimą strigti čia neribotam laikui. Iš tiesų viskas buvo dar paprasčiau. Į Balį atvykome kovo viduryje, oro uoste tvarkingai įsigijome vizas mėnesiui su galimybe prasitęsti dar vienam ir mintyse planavome grįžti į Lietuvą gegužės viduryje turimais KLM lėktuvo bilietais.
Tad mūsų planai kaip ir nebuvo pasikeitę, atvykome į Balį ir niekur iš jo tuo metu neplanavome vykti. Na, o ar iki gegužės vidurio situacija susitvarkys? Kas gi ten žino? Pagyvensim ir pamatysim, galvojom. Tuo metu tokio didelio šaršalo dėl koronos Balyje dar nebuvo. Šiandien dar esame Balyje, tad iš to galite suprasti, kad reikalai nesusitvarkė 😀
Pradžioje nerimas dėl vizų
Indonezija yra super griežta vizų klausimu. Įrašas apie vizas čia. Atvykstant kaip turistui turi dvi galimybes – nemokama viza iki 30 dienų arba mokama su galimybe išbūti 60 dienų (susimoki už mėnesį ir vėliau turi važiuoti į migraciją prasitęsti). Tą turi nuspręsti iš karto, kitaip overstay kainuos laaabai brangiai (1000 000 IDR už vieną dieną). Tad jei tavo viza baigėsi – teks palikti Balį. O ką daryti, jeigu palikti Balio negali? Na, nes nebėra su kuo išskristi?
Džiugu, kad prasidėjus didžiulei panikai turistų tarpe, kuri tęsėsi net kelias savaites, valdžia priėmė sprendimą suteikti emergency vizas, t.y. leisti būti Balyje neribotam laikui iki kol Balis bus „back to normal“. Ši naujiena leido atsikvėpti, nes ko jau ko, bet baudų mokėti nebuvome nusiteikę.
Gyvenimas kaip niekur nieko
Atsikvėpę pradėjom tiesiog… gyventi. Susiradome vilą ilgesniam laikui, nusipirkome abonementą į sporto klubą, dienomis eidavome į paplūdimį, kavines, vakarais lydėdavom saulę į jūrą. Vyko toks gana įprastas gyvenimas Balyje. O šiaip mums buvo labai „mixed feelings“ dėl visa to, kas vyko ir kaip turėtume elgtis patys.
Pasaulyje vyko didžiulė krizė dėl COVID viruso, o Balyje kaip ir niekur nieko. Jautėme tik šiek tiek panikos iš užsieniečių, kurie Facebook grupėse rašė, jog izoliuojasi namuose ir niekur neina. Nors Balio valdžia nebuvo paskelbusi jokio lockdowno. Mes gyvenom toliau.. Laikėmės atsargumo, dėl kitų nešiojome kaukes, bet namuose užsidarę nesėdėjom. Nes juk niekas neliepė, ar ne?
Panikos dėl bauginimų
Bet nori nenori socialiniai tinklai ir informacija internete paveikė ir mus. Daugelis klausinėjo ką mes darysim, kaip grįšim, ar planuojam grįžti užsakomaisiais reisais? Dabar matom tai, kaip tokią bendrą paniką. Žmonės nerimavo, veikė vieni kitus, o į nerimo ir baimių liūną labai lengva įkristi, jeigu nesiimi veiksmų tam nepasiduoti.
Mums taip pat buvo sunku atsiriboti, nes reikėjo sekti informaciją apie pokyčius Balyje, buvo svarbu žinoti, tai ar čia bus lockdownas ar nebus? Ką galima daryti, o ko negalima?
Po truputį pradėjom klimpti į nerimą ir patys. Čia esantieji taip pat nepagelbėjo kalbėdami tokius dalykus, kad gyvename pavojingoje vietoje, gana turistiniame Canggu. Tai reiškia, kad prasidėjus krizei vietiniai pradės plėšti, vogti ir gyvenimas taps pavojingas. Tėveliai irgi nenuramino pasakodami istorijas kaip kažkur Afrikoje pradėjo žudyti užsieniečius 😀 Tai vieną dieną buvom rimtai sunerimę, taip kad net neramu miegot buvo 😀
Kažkaip išsimiegojom, nusiraminom, pradėjom draugauti su už vilos sienos dirbančiais ir gyvenančiais statybininkais. Užsitikrinom šiokį tokį saugumą, na, kad jeigu jau kas nors ketins brautis į mūsų namus, bent draugai statybininkai bus mūsų apsauga 🙂
Uždaromi paplūdimiai, vietinės draudimų aktualijos
O šiaip tai gana džiaugėmės likę čia. Na juk šilta, gera, jūra šalia, gyvenimas vyksta kitoks, bet jis vyksta. Lietuvoje mums būtų buvę sunku. Dar nebuvome pasiruošę į ją grįžti. Blogiausiu atveju gulėsim čia namie prie baseino, galvojom, kas mums atrodė visai nice mintis. O ši mintis deja ir išsipildė.
Greitai pradėjo keistis reikaliukai ir Balyje. Valdžia pradėjo imtis griežtų ir tokių gana keistų priemonių.
Jie uždarė… jūrą!
Taip taip, jūrą, uždarė absoliučiai visus privažiavimus prie jūros, mat taip siekė sustabdyti korona viruso plitimą. Ok, ok šiek tiek suprantam kodėl jie priėmė šį sprendimą. Pietinėje Balio dalyje labai populiarūs beach barai, kur jaunimas leidžia dienas arba susirenka vakarais pasiausti. Tai reiškia daug neblaivių žmonių, šokančių, bendraujančių, na tiesiog leidžiančių laiką vienoje vietoje.
Kilo pasipiktinimas, kai žmonės, kurie izoliavosi namuose ir kurie tikėjosi, jog kiti daro tą patį, socialiniuose tinkluose pamatė vykstančius vakarėlius, šokius pokius ir įvairius koncertus. Tai mes sutinkame, jog normalu, kad tai nėra normalu.
Bet uždaryti paplūdimius… tas pats kas neleisti žmonėms išeiti pasivaikščioti į mišką, pakvėpuoti grynu oru, pravėdinti mintis ir neleisti niūrioms mintims tavęs liūdinti. Sukilo visi surferiai, kurie kiekvieną dieną leisdavo vandenyje. Na mes ir juos suprantam, juk ten nesitrini vienas su kitu, turi daug erdvės sau ir be to sportas = sveikata.
Surferių verkšlenimai Balio valdžiai ar vietiniams nerūpėjo. Vietiniams tai ir nėra dėl ko čia reikšti nepasitenkinimo, juos kažkodėl į pajūrį praleisdavo. O jeigu socialiniuose tinkluose koks surferis iškeldavo šio sprendimo logiškumo klausimą, tai tučtuojau šimtai užpuldavo su patarimu: Go home!
Pavyzdinis karantinas
Tikrai, respects tiems, kurie karantinavotės Lietuvoje. Nors ir daugelis socialinėse medijose pasakoja apie tai, koks tai jiems yra nuostabus laikas, kaip jie viską mokosi, užsiima nauja veikla, skiria laiko sau, myli save ir panašiai…
Na mes nenorim sakyti, kad jie meluoja, bet… ne, ši pauzė tikrai nėra dovana. Tai, kas vyksta pasaulyje, tai, kad žūsta žmonės – tai nėra nuostabus laikas, kuriuo privalai džiaugtis ir, kad tai yra pauzė, kurios visiems reikėjo. Nesvarbu, kad per tą pauzę šeimos netenka pragyvenimo šaltinių, veiklų, daugelis net neturi kuo prasimaitinti.
Tad lengvai tariant susierzindavome, jei kas mums pradėdavo pasakoti, jog turime džiaugtis šiuo pasaulio sustojimu. Nieko mes neturime! Normalu, kad liūdna, kad baisu, kad trūksta kažko, kad skauda, kad nesinori nieko daryti. Bet visgi tai yra tiesa, kad: „ir tai praeis“…
Persirgom korona?
Baisiausias momentas buvo, kai vieną dieną Justė pasijuto blogai. Pradėjo laužyti kaulus, neįprastai skaudėti gerklę ir pakilo temperatūra. Ji nebuvo aukšta, bet bijojom, kad kitą dieną gali šauti į padanges. Dingo uoslė. Blemba – korona. Greitai nusipirkom naujus kelionių draudimus, kurie jau buvo pasibaigę, nes nežinojome kaip visa tai gali išsirutulioti.
Ok, ramiai, jeigu čia korona, vaistų nuo jos nėra. Tad ir gydymas toks pat kaip visų kitų virusų – stiprinti imunitetą ir daug ilsėtis. O kaip tyčia tuo metu ilsėtis nepavyko, kadangi laukė didžiulis vertimų projektas, kuris turėjo būti skubiai atliktas. Prisipirkom Jamu, populiariojo baliečių naminio imuniteto stiprintojo ir laukėm kas bus. Beje jį galima pasigaminti namuose, receptų pilna google. 🙂
Kitą dieną situacija nepablogėjo, tai gerai, reiškia tikrai virusas ir kol kas ženklai tokie, jog galima gydytis namuose. Korona ar ne korona, gydytis reikia taip pat. Taigi šitaip lovoje su kompiuteriu rankose ir Jamu buvo leidžiamos apie 10 dienų. Nenorėjom niekam kelti panikos, tad ramiai gyvenom lyg niekur nieko.
Konsultavomės su gydytoju nuotoliniu būdu, kuris teigė, jog simptomai 50-50. Galėjo būti bet kas. Justei sveikstant vieną dieną pablogėjo Justo sveikata, bet kažkaip pragulinėjus visą dieną su Jamu lovoje, kitą dieną jau pasijuto geriau. Nediagnozuojam sau koronos, bet neatmetam galimybės, kad tada ja ir prasirgome.
Sportas išgelbės žmones
Gerai, pamirškim apie tas ligas, daug svarbiau pagalvoti kaip labiau stiprinti imunitetą. Tad labai rimtai susiėmėm su sportu. Patys apsigreidinom savo sporto programas ir pradėjome stiprinti kūnus intensyviau sportuodami. Juk stipresnis kūnas turėtų atlaikyti ligas lengviau?
Su sportu mes turim tokį.. įdomų santykį.
Mūsų gyvenime jis gana pastovus reikalas su vienokiomis ar kitokiomis pauzėmis, bet šis santykis nuolat keičiasi. Spalio mėnesį pradėję savo kelionę po Aziją nuo Balio gana intensyviai praktikavome jogą Balyje. Taip rimtai, kad praktiškai kasdien, nepaisant to, kad keliavome ir gyvenome skirtingose vietose, užsiėmėme jogos praktika.
Po to kitame kelionės taške, Tailande, kai prasidėjo vėjo sezonas miksavom jogą, bėgimą ir kaitavimą. Tuomet Filipinuose praktiškai vien tik kaitavome. Vietname kaitavome ir vėl pradėjom savo draugystę su sporto sale. Nors prieš tai mums sporto salė toks liūdnas reikalas atrodė. Sportuoti viduje? Kai mes taip dievinam sportą lauke? Gi kažkoks liūdesys… Bet čia tik mūsų nusistatymai ir proto triukai nedaryti to, kas nepatogu. Dabar į sporto salę žygiuojam išsišiepę ir tai yra vienas geriausių dalykų šiuo metu Balyje 😀
Skrydžiai atšaukti
Šiandien jau yra gegužės pabaiga. Tad akivaizdu, jog planuotu gegužės 12tos dienos skrydžiu taip ir neišskridome. Gyvename tokioje nežinioje ir neapibrėžtume. Niekas nieko nežino, tik internete galima pamatyti įvairių skirtingą informaciją pateikiančių straipsnių. Kažkaip jie skirtingai interpretuoja valdžios sprendimus..
Gal tiesiog pasiklystama vertime? Tą pačią dieną gali pamatyti straipsnius, kuriuose teigiama, jog Balis be spalio neatsidarys, po to žiūrėk, jau rašo, jog liepą atsidarys, o kitame kalbama apie birželio vidurį. Aišku, kad niekas neaišku. Tačiau mėnesio pradžia visuomet duoda kažkokių pokyčių, tad šiuo metu laukiame birželio. Na juk turi jau kažkokie pokyčiai įvykti.
O ką sako statistika?
Balyje apsikrėtusiųjų skaičius nėra didelis – 371 atvejai, o visoje Indonezijoje apie 19 tūkstančių. Tačiau svarbu pabrėžti, jog Indonezija pagal gyventojų skaičių yra 4ta pasaulyje (po Amerikos). Todėl šis skaičius tikrai nėra baisiai didelis. Dar gi reikia turėti omeny, kad kartu gyvena kelios šeimos ir ištisos giminės ir viruso plitimui terpė turėtų būti puiki.
Balis yra atskira Indonezijos sala, tad esame izoliuoti nuo to, kas vyksta sostinėje Jakartoje. Skrydžiai vyksta tik keli vietiniai ir tie tik pateikiant sveikatos pažymėjimą, tad tikim, kad na turi baigtis ši velniava ir tikimės, kad greitai.
O šiaip mums patiems buvo didelė nuostaba kaip čia visas Balis nesusirgo corona. Balyje labai ilgai nebuvo imtasi jokių veiksmų ir reklamuojama, jog Balis yra corona free. Šiaip mes visi jau turėjome sirgti.. O gal taip ir atsitiko? Gal mes visi jau persirgom?
Tiesa, yra tautiečių, kurie pasiekia Lietuvą ir šiuo laikotarpiu. Vykstama į Jakartą, o tuomet iš jos yra keletas skrydžių į Europą. Na, o esant Europoje Lietuvą pasiekti jau lengviau. Bet mes deja šitaip negalim. Keliaujam su 100kg sportinio turto ir deja dar krūvos bilietų bagažui įsigyti tiesiog neturim iš ko 😀
Balyje reikia tikėti tik tuo, ką matome, o ne tuo kas yra rašoma. Kaip kad praėjusią savaitę mums buvo naujiena iš giedro dangaus, jog buvo uždaryta Balio sostinė. Apie tai niekur nebuvo pranešta, sužinojome tik per Facebook, jog žmonės vykę į Denpasar, į jį nebuvo įleisti. Vat taip tiesiog, vietos valdžia imasi veiksmų be jokios komunikacijos. Denpasar yra visai šalia mūsų, tai good to know, kad į jį ar pro jį jau niekur nepaklaidžiosime su motoroleriais.
Tai kada galima planuoti kelionę į Balį?
Planuokime, kad šiuo metu negalime nieko planuoti. Jau tiek netikėtų likimo posūkių įvyko, jog turbūt visiems aišku, kad planus šiuo metu geriausia pamiršti. O jeigu reiktų spėti, tai mes tikim, jog Balis atsidarys vienas pirmųjų. Stebint politinius sprendimus kovos su COVID pandemija pradžioje, kai visas pasaulis užsidarinėjo, o Indonezija ir Balio gubernatorius teigė, jog viruso Balyje nėra, tampa aišku – šiai šaliai labai reikia turistų. Balio ekonomikai verkte reikia keliautojų, kurie čia atvyktų ir atsivežtų pilnas pinigines.
Sprendimas uždaryti sostinę, kuriame gydomi COVID pacientai indikuoja, jog tai galėjo būti strateginis žingsnis galutinai sustabdyti COVID plitimą. Na, bet čia būrimas iš to, ką matom ir kaip situaciją interpretuojame mes. O kaip ten bus – pamatysim. Kantrybės, ramybės ir tikimės, jog ši dievų sala greit atvers duris naujiems keliautojams.
Oi čia prirašėm, tikimės, jog mūsų įspūdžiai įdomūs ir naudingi. 🥰
O kaip ten iš tikrųjų? Ar jums įdomūs mūsų pasidalinimai apie Balį? Apie ką daugiau būtų įdomu sužinoti?
Jūsų J&J
