Pirmoji savaitė Hua Hin buvo kupina įspūdžių, naujų skonių ir kvapų, miestas mums buvo naujas ir nepatirtas. Atrodė, jog ant kiekvieno kampo mūsų laukia nuotykiai, atradimai, viską tyrinėjom, uostinėjom ir ragavom plačiomis akimis.
Laikas pagalvoti ką norime veikti
Antroji savaitė tapo lėtesnė, įprastesnė ir buvimas čia tapo labiau gyvenimas, nei keliavimas. Matyt jau ir laikas atėjo nusėsti, viskam nusistovėti, kūnams taip pat reikėjo rutinos ir pastovumo.
Kadangi Justė nuo per didelių krūvių susidūrė su kaklo problemomis, teko vėlgi priverstinai sulėtinti tempą, pabūti daugiau ramiai, niekur nelekiant ir neskubant. Taip pat pamažu pradėjo busti noras užsiimti kokia nors papildoma veikla, tai skyrėme laiko nuotoliniams mokslams ir nedideliems darbeliams. Justė pradėjo daugiau gilintis į socialinių tinklų administravimą, o Justas užsiėmė svetainių kūrimu ir mokėsi kurti video.
Ilgai lauktas naujas etapas
Savaitės pabaigoje šventėme savo vestuvių metines – tai buvo pirmosios mūsų vestuvių sukaktuvės. Lygiai prieš metus susituokėme Lietuvoje ir iškeliavome trims savaitėms į Braziliją kopinėti medaus. Brazilija buvo ta vieta, kai rimtai įsileidome mintį/klausimą sau: ką daryti, kad kitą žiemą galėtume peržiemoti kur šilta? Būdamas tarp žmonių, kurie gyvena kitaip, nejučia ir pats pradedi tikėti, jog tai įmanoma.
Mūsų vestuvės buvo akivaizdi naujo etapo pradžia. Po Brazilijos grįžome dar labiau pasikeitę. Šiandien norėjosi šią progą paminėti kažkaip kitaip, nei įprastai leidome laiką Tailande. Nors jau ir pats faktas, jos esame Tailande, daro šią dieną ypatingą. 🙂 Tačiau mes nebūtume mes, jei nesugalvotume nuveikti kažko aktyvaus. Už šios dienos planus buvo atsakingas Justas, tad Justei tik liko dalyvauti ir mėgautis procesu. 🙂
Antrieji pusryčiai arba kur dingo kavinė?
Pasportavus ir papusryčiavus (rytus pradedame nuo savo ritualų: Justas – į sporto salę, Justė – ant jogos kilimėlio) išjudėjome į miestą – antrų pusryčių! Sugalvojom pradėti dieną saldžiai, nes gi šventė! Bet deja mūsų norai dar ne viskas ir atvykus į numatytą vietą, pamatėme, kad kavinės, į kurią važiavome – nebėra. Na, nieko tokio, gi galime nueiti į šalia esančią, pagalvojome.
Šalia esančios kavinės stende net trimis kalbomis užrašyta reklama – coffee and cake – na va, kaip tik tai, ko dabar norim! Tačiau vėlgi norams nebūtina išsipildyti 😀 po keleto nevykusių bandymų padavėjui paaiškinti, kad norime coffee and cake, atsistojome ir judėjome toliau. Vargšas niekaip nesuprato, ko mes norime. Net matėme, kai pasislėpes už baro įnirtingai vartė meniu mėgindamas suprasti ko tie užsieniečiai čia užsigeidė 😀 Nusistebėjome, jog padavėjas ne tik angliškai nemoka, bet ir nesupranta, kas jų reklamose parašyta. Be to ir meniu kainos buvo neadekvačiai aukštos. Pabambėjom ir išjudėjom ieškoti kitos vietos.
Na trečias bandymas juk turi būti sėkmingas? Ir , YES – pataikėm! Papuolėme į kavinukę, kurioje labai skaniai papusryčiavome už puikią kainą ir su nuostabiu aptarnavimu. Mums papuolė šnekutis padavėjas, kuris puikiai mokėjo anglų kalbą ir dar pasimokė iš mūsų šiek tiek lietuvių. Žaidėme žaidimą atspėk kur yra Lietuva, buvo smagu!
Pasipildėm kuro – į kelią.
Šiek tiek daugiau nei valandos kelio atstumu nuo Hua Hin, yra vienas žymiausių Tailande nacionalinių parkų Kaeng Krachan National Park. Milžiniškas parkas, garsėjantis savo kriokliais, laukine gamta bei laisvai gyvenančiais drambliais.
Krioklių kolekcionieriai
Mes esame krioklių kolekcionieriai, tad Justas sugalvojo jog važiuosime aplankyti vieno didžiausių krioklių Tailande, esančiame šiame parke, besiribojančiame su Myanmar siena. Krioklys Pa La-U Waterfall yra net 7 (o gal ir daugiau, iki galo neužlipome) lygių.
Įeinant į krioklių teritoriją prie bilietų patikros pastebėsite sauso gyvūnų maisto paketėlius. Mes nusistebėjome ir paklausėme kas čia? Pasirodo jie skirti maitinti “laukiniams” karpiams, gyvenantiems kriokliuose 🙂 Už 10 baht nusipirkę vieną tokį, galėsite papramogauti ir maitinti krioklio vandens šaltinių gyvūniją. Vaizdas atrodo juokingai, nes kur tik koks prūdelis vandens, ten ir krūva karpių tiesiog būriuojasi laukdami maisto. Akivaizdu, kad jie taip čia nuolat maitinami ir kažin ar dar bemoka maitintis patys. Zoologijos sodą priminęs vaizdelis nelabai dera su nacionalinio parko tema.
Pirmieji trys lygiai lengvai pasiekiami lengvu pasivaikščiojimo žingsneliu. Drąsiai galima atvykti ir neturintiems kažkokio fizinio pasirengimo. Nuo trečiojo lygio prasideda sudėtingesni takeliai, kur teks pakopti per akmenis ir į smėlėtus takelius. Buvo šiek tiek iššūkių kopiant link penkto lygio, tačiau nieko tokio pernelyg sudėtingo. Gaila, bet toliau nuo penkto lygio kopti aukštyn jau nebebuvo galima. Takelis buvo užtvertas, matyt dėl saugumo, nes sąlygos nėra lengvos, galima netyčia ir slystelt į krioklio apačią. Gal dar priklauso ir nuo sezono.
Kriokliai tikrai gražūs ir verti apsilankymo, tačiau pagalvojom, kad kaina pernelyg didelė. Bilietas dviems žmonėms su motoroleriu kainavo 620 baht (apie 19eur). Pavyzdžiui Balyje aplankėme nuostabaus grožio krioklių nemokėdami daugiau nei 7 eur dviems.
Keliaujant krioklių takeliais pakeliui sutikome būrius įvairiaspalvių drugelių, kuriuos turbūt esame matę tik biologijos vadovėliuose. Jų buvo tokia gausybė, kad net akys raibo. Beždžionių deja nesutikome, bet tai mums buvo privalumas, nes šiek tiek jų prisibijome. Daugelyje vietų jos yra gana agresyvios, tad sutikę jas, likimo už ūsų netampom ir nerizikuojam su jomis per daug bičiuliautis. Jeigu sutiksite kur nors laukinių beždžionių, svarbiausia taisyklė nežiūrėti joms į akis ir nesišypsoti, nes jos tai priima kaip agresijos ženklą 🙂
Pasivaikščioję (gal labiau pasportavę, nes kopti į krioklius visai buvo reikalų) norėjom nusimaudyti, bet tą padaryti išdrįso tik Justas. Vandenyje buriavosi tie patys karpiai, kurie laukė iš dangaus krentančio maisto. Nelabai norėjosi būti apžnaibytiems alkanų karpių. Ilgai neužsibuvę, išjudėjome namo.
Tailandas ir šis parkas mums priminė susikurtą įspūdį, jog visur reikia mokėti pinigus ir dažnai neadekvačiai didelius. Dažnai pasivaikščiojimas paprastame parkelyje būna daug įspūdingesnis ir nemokamas, nei važiavimas į plačiai išreklamuotus nacionalinius parkus, kuriuose kaina mūsų akimis būna kosminė. Nu faina, tai faina, bet jausmas, kad meehhh… nelabai vertas valandos važiavimo motoroleriu ir sumokėtų pinigų.
Nelaimė važiuojant namo
Važiuojant namo kelyje Justas netikėtai nusuko motorolerį į šalikelę ir staigiai sustojo. Pasirodo, jog jis sureagavo į motorolerio padangos sprogimą, kurio Justė net nepajuto. Oho, va šito, tai nebuvo mūsų planuose! Buvome nuvažiavę nuo krioklių teritorijos apie 10 kilometrų, o iki artimiausios kavinės, kurią matėme pakeliui – apie 5km. Ką darysim? Na nieko, nusiraminsim, lauksim ir tikėsimės, kad kas nors padės.
Šis kelias vedė tik į krioklius, tad tikėtis didelio automobilių eismo negalėjome – reiškia gali tekti laukti ilgai. Tačiau mums pasisekė, kad jau buvo vakarop ir iš krioklių teritorijos po keleto minučių laukimo išgirdome atvažiuojantį automobilį. Pirmasis net nesustojo, antrasis sustojo ir nuoširdžiai norėjo mums padėti.
Pasisekė, jog vairuotojo draugė mokėjo šiek tiek angliškai, tai gestas ir pavieniais angliškais žodžiai mėginome susikalbėti. Pradžioje vairuotojas pasiūlė Justui važiuoti su tuščia padanga vienam, o Justę jie paveš su automobiliu iki remonto vietos. Planas nepavyko, nes vos pajudėjus motoroleris tiesiog kraipėsi į visus šonus, rizikavome likti visai be rato 🙂
Kol pagalbininkai krapštė galvas kaip čia mums vargšeliams turistams padėti, sustojo dar keletas vietinių žmonių. Visi, nors ir nemokėdami angliškai, labai norėjo mums padėti. Nieko gero nesugalvoję, tarpusavy pasitarę, keletas žmonių nusprendė važiuoti atgal iki parko prašyti pagalbos. Po 15 minučių laukimo, atvažiavo geraširdis žmogus su pickup’u ir vuolia – mes išgelbėti. Visa susirinkusi kompanija mus supakavo į pickup’o galą kartu su motoroleriu ir išlydėjo šypsenomis iki remonto vietos.
Per 15 minučių mums suklijavo padangą, sumokėjome už darbą 30 baht (apie 1 eur) ir laimingi važiavome namo. (Palyginimui, vėliau teko remontuoti padangą turistinėje vietoje už 150 baht. Tai parodo akivaizdų Tailando kainų skirtumą. Būtų labai įdomu ilgiau pakeliauti vietose, kurios dar nėra taip stipriai paveiktos turistų.)
Vietinių gerumas
Tokie nuotykiai mums leidžia patirti vietinių žmonių kultūrą ir vertybes. Buvome pamaloninti kaip lengvai sulaukėme pagalbos iš žmonių, kurie net angliškai nekalba. Gerumas ir noras padėti kitam yra universali kalba. Užtenka šilto žmogaus žvilgsnio ir tu supranti, kad jūs kalbate viena kalba. Dėkojame visatai už progą patirti tailandiečių gerumą ❤️ Jeigu reiktų rinktis ar gyvenimas paplūdimyje ir saugios atostogos prie baseino, abu vienareikšmiškai pasirinktume aktyvius, laukinius ir tokius neplanuotus nuotykius. Juk visada viskas išsisprendžia, kad ir kas benutiktų. O per tokius iššūkius viduje ateina nuostabūs suvokimai, kurie taip stipriai sušildo, kad dar ilgai būna gera 🙂
Geriausi įspūdžiai yra nemokami!
Keliaudami namo, stabtelėjome akimirkai šalikelėje atsigerti vandens. Krūmuose kažkas pradėjo brazdėti. Ne, negali būti, pagalvojome – mums vaidenasi! Abu susižvalgėme. Taip, čia tikrai – DRAMBLIAI! Važiuodami į krioklius matėme daugybę ženklų, kad šiame kelyje gali kelią kirsti drambliai. Tai yra nacionalinis parkas ir drambliai laisvai sau vaikšto, tad yra tikimybė juos sutikti. Ženklai įspėja, kad jokiu būdu jų negalima maitinti. Mes krūmuose pamatėme dramblių šeimynėlę, kuri sustojo šalia kelio pasimaitinti medžių lapais ir šakelėmis. Vienas jų šakos krimstelėjimas mums atrodė lyg krentančio medžio vaizdas ir garsas 😀 Kokie jie galingi! Net kinkos pradėjo drebėti pagalvojus, jog jie gali ateiti link mūsų ir lengvu žingsneliu mus sutraiškyti savo didybe. Bet jie taikūs gyvūnai ir nebuvo suinteresuoti mūsų skriausti. Pasimaitinę pasuko atgal į džiungles ir pamažu medžių traškesiai visai nutilo. Bet įspūdis buvo wow! Sutikti tokius didingus gyvūnus jų natūralioje erdvėje, o ne kokiam zoologijos sode yra tikra dovana 🙂
Grįžome namo stipriai išvargę ir jau niurzgantys iš nuovargio, tad mieste nusiaubėme vietines kavines, sočiai prikirsdami vietinio maisto ir ledų. Kritome į lovą nakčiai apdoroti patirtus įspūdžius, kurie praskaidrino mūsų gana ramią savaitę.
Toks buvo mūsų vestuvių metinių minėjimas: daug darbo, gražių akimirkų bei malonių iššūkių. Kaip kasdienybėje taip ir santykiuose 😉
Saulėti linkėjimai,
