Sužavėjo mus ramybė Amed miestelye, todėl visai dar norėjome čia pabūti. Tas norėjimas nebuvo toks tvirtas, nes kaip ir faina, bet kaip ir norisi dar tieek visko pamatyti. Su šita mūsų savybe mėginam susidraugauti, susibalansuoti, nes namuose, Lietuvoje, mes buvom ypatingai gabūs lėkti, vis kažką veikti ir pamiršti kartais tiesiog pailsėti. Tačiau mūsų planai susidėliojo už mus. Vilos savininkas pasakė, jog šis kambarys jau yra rezervuotas kitiems, bet mes galime persikelti į kitą, geresnį, bet brangesnį kambarį. Mes tai priėmėme kaip ženklą ir nusprendėm judėti toliau – link Songan miesto, kur užsimanėme įkopti į 1700 m aukščio kalną Batur pasitikti brėkštančios aušros.
Laisvas laikas
Papusryčiavę rytą leidome atskirai – Justas keliavo snorkellinti ir tyrinėti vandens pasaulio, o Justė nusprendė pasilepinti ir išbandyti vietines spa paslaugas. Čia jos labai nebrangios, pvz. balietiškų viso kūno masažų kainos prasideda nuo 80 000 IDR (apie 5-6eur), tad masažais tiesiog privaloma lepintis. Laisvas laikas sau yra būtinas keliaujant ne vienam. Būnant kartu 24 valandas nori nenori pavargsti ir gali pradėti erzinti net menkiausios smulkmenos. Galų gale diena gali baigtis rimtu kivirču be jokios rimtos priežasties. Tad mes labai rimtai žiūrime į laiko skyrimą tik sau. Na o pailsėję, skaniai pavalgę (kaipgi be to) išjudėjome iš Amed.
Spūstys šventykloje
Prieš važiuojant į savo miestelį, pakeliui nusprendėm aplankyti vieną įspūdingiausių šventyklų Balyje ir jos didingus vartus į dangų – Lempuyang. Pavingiavus kalnų takeliais, nesunkiai pakilome į kalną, ant kurio stovėjo šventykla. Susimokėję už sarong’us, be kurių į šventyklą įeiti negalima, paaukoję šventyklai šiek tiek pinigų (iš viso 40000 IDR- apie 2,5-3eur), palipome iki pagrindinių objektų. Ten buvome labai nustebinti fotografavimosi procesu. Norint nusifotografuoti gauni popieriuką su savo numeriu ir lauki eilės, kol visi norintieji nusifotografuos. Poromis, po vieną ar su visa šeima. Savo eilės teko pralaukti daugiau nei 1,5h, bet buvo visai smagu pagulinėti ant kilimo šventyklos teritorijoje ir stebėti besifotografuojančiųjų kūrybinius gebėjimus. Toje teritorijoje yra daugiau šventyklų, iki kurių galima nueiti pėsčiomis, tačiau išgirdus iš kitų turistų, kad iki kitos šventyklos apie 20 minučių kelio pėsčiomis (per tokį karštį), nusprendėme baigti savo turistavimą po šventyklas ir keliauti link savo Songan miestelio.
Didybė pašonėje
Keliavimas su motoroleriu turi daug žavesio, pakeliui gali pasidairyti į miestelius, jūrą, kalnus ar gamtą. Mes važiavome pro Agung ugnikalnį, tad buvo labai įdomu stebėti atsiveriantį kraštovaizdį ir miestelius, įsikūrusius šio grėsmingo ugnikalnio papėdėje. Vietinis gyvenimas sau ramiai verda, atrodo lyg visai nekreipdamas dėmesio į šį didingą gigantą, kuris bet kada užsinorėjęs gali pradėti spjaudyti lava. Šiuo metu, dėl saugumo, jis yra uždarytas, kadangi dar visai nesenai spjaudėsi lava. Prisiartinus prie Agung ugnikalnio arčiau nei per keturis kilometrus gali gauti solidžią baudelę.
Kylam!
Kai nusukome nuo pagrindinio kelio, važiuoti link savojo miestelio, prasidėjo įdomybės. Neilgai pavažiavus asfaltiniu keliu, prasidėjo galima sakyti takelis, o visai jau nebe kelias, per kurį dar apie 5km turėjome kilti į kalną. Mūsų kita stotelėje yra 1000 metrų aukštyje, o tai reiškia, kad visas mūsų laukia nuolatinis kilimas į viršų. Nelabai galime tai ir keliu pavadinti, nes ne tai, kad vietomis nepavykdavo užvažiuoti, bet dar ir tekdavo eiti ir stumtis į smėlėtą kalną. Dingo visi miesteliai, tik sausa, laukinė gamta ir smėlėtas takas. Neramino ir tai, kad saulė jau leidosi, o tai reiškia, kad neužilgo būsime visiškoje tamsoje. Bėgo laikas, o mes vis kažkaip stūmėmės smėlėtais takais į viršų, jau praradę viltį, kad kelias kažkada pagerės. Tačiau po truputį pradėjome matyti pavienius namus, vidury sausų džiunglių. Privažiavus pirmąją trobelę lauke pamatėme kelis žmones, ir – O TAIP, mūsų akys nemeluoja, lauke dirbanti vyresnio amžiaus moteris buvo visiškai nuoga. Ji, pamačiusi mus, pašoko ir pradėjo mosuoti rankomis, šaukdama MONI MONI MONI (suprask: pinigai, pinigai, pinigai)! Tą akimirką lyg sustingo laikas ir užtruko suvokti, kad mes nesapnuojame. Tuo momentu gerokai išsigandome, dar iš už kampo išlindo ir kita moteris iš kitų namų, šaukdama HELLO, HELLO!
O Justė tik šaukė Justui į ausį: SPAUSK! 🙂
Gerai, kad tuo metu kelias mums leido judėti motoroleriu, tai nešėme kudašių iš ten. Mintyse fantazija pasileido su vaizdais kaip ta laukinė šeima kepasi mus sau ant laužo vakarienei 😀 Žinoma, nieko panašaus tikrai nebūtų, Balyje jaučiamės visiškai saugiai ir pagrinde dėl jų taikios religijos, tačiau tuomet buvo tikrai baugu. Po truputį vis mūsų akiratyje atsirado daugiau namų ir kelias neilgai trukus pavirto asfaltiniu keliu.
Google mes tave mylime…
Atkentėję dar N stačių įkalnių, pasiekėme savo kaimelį ir pagaliau – savo namus. Išvada tokia – nepasitikėkite Google maps keliaujant kalnuotais miesteliais. Taip, google maps mums tikrai pravertė visuose miesteliuose, keliaujant Balyje, bet kalnuotuose miesteliuose norint važiuoti geru keliu dažniausiai reiškia, kad teks važiuoti smarkiai aplink, t.y. daug daugiau kilometrų, nei kertant kalną tiesesniu keliu. Kelio kirtimas tiesesniu keliu dažniausiai reiškia labai prastą arba iš vis jokio kelio, bei daug nepamirštamų nuotykių 🙂
Saulėti linkėjimai,
Visa kelionė aplink Balio salą:
