Septintos dienos planas – nukeliauti į Lovina miestelį ir, pasidėjus kuprines savo namuose, aplankyti keletą žymiųjų Balio krioklių. Iki Lovinos apie 2h kelio, tad galime ramiai, neskubėdami keliauti ir dar turėsime apsčiai laiko maudytis kriokliuose.

Songan - Lovina
Songan – Lovina

Rytas prasidėjo ne visai pagal planą, atsikėlėme šiek tiek vėliau, rytinė joga, pusryčiai, prie kurių stalo užsibendravome su kaimynėmis ispanėmis apie keliones, jų gyvenimą Australijoje, įdomesnes vietas ir patirtis Balyje. Buvo labai įdomu pasiklausyti aktyvių keliauninkių įspūdžius ir gyvenimą daugelio lietuvių svajonių šalyje. Užsiplepėjome tiek, kad išsiruošėme į kelionę tik apie 11 valandą (per pačius karščius, kaipgi kitaip).

Į kelią

Kadangi esame kalnų miestelyje, norint pasiekti Loviną miestelį, reikia vėlgi nusileisti nuo kalno ir tuomet keliu palei jūrą lėkti iki Lovinos (žr. žemėlapį). Šį kartą google maps rodė kitą kelią, o mes patikėjome, jog tai tas normalusis kelias, kurio mums reikėjo. Jeigu skaitėte praėjusių dienų įspūdžius, žinote kokiais offroadais teko važiuoti kol pasiekėme Songan miestelį. Deja, bet mes  ir šį kartą smarkiai smarkiai smarkiai suklydome. Važiavome ilgą laiką asfaltuotu keliu, kuris nebuvo ypatingai geras, bet pakankamai geras, kad būtų galima važiuoti.

Ir po kurio laiko VĖL prasidėjo blogas kelias ir smėlio / asfalto gabalų atkarpos. Justė nulipo nuo motorolerio ir lipo žemyn pėsčiomis, kol Justas smėliu nusileido nuo didelio kalno, abu tikėdamiesi, jog čia tik tokia atkarpa.

Pasiklydę turistai – proga užsidirbti…

Pavijęs mus, iš nežinia kur, atlėkė vietinis jaunuolis. Nelabai mokėdamas angliškai jis mums norėjo pasakyti, kad čia nevažiuotume, kad čia nėra kelio. Tuo pačiu siūlydamas už 100 000 IDR (6,5 eur) mus palydėti. Google maps apskritai neveikė, pasirodo mums baigėsi vietinis internetas, tad jis negalėjo mums parodyti kur važiuoti, tik siūlėsi mus palydėti. Buvome jau nemažai nuvažiavę, tad sukarti viso kelio atgal į kalną nesinorėjo ir norėjosi tikėti, kad kelias bus pakenčiamas nusileisti tuos 5km iki gerojo kelio, kuris tikrai mūsų laukia apačioje.

Taipogi mūsų nepatiklumas kišo koją, nes buvome pavargę nuo vietinių, norinčių iš mūsų užsidirbti. Galvojome: ką? jis nori mus palydėti šiuo keliu, kuriuo mes galime patys nuvažiuoti? Kažkokia nesąmonė. Galvojome, kad net jeigu ir bus toks kelias kaip praėjusį kartą, na šiek tiek pavažiuosim, šiek tiek paeisim, bet gal kaip ir praeitą kartą, netrukus prasidės kokia geresnė kelio atkarpa. Pasakėme, „NO, thank you”, vietiniui ir mėginome keliauti patys. O jis vis tiek kurį laiką mus lydėjo ir tai labai erzino. Mintyse galvojome, jog juokiasi iš mūsų kvailučių turistų 🙂

Nemesk kelio dėl takelio

Tai visgi kelias buvo labai labai blogas. Justė ėjo nuo kalno su kuprine pėsčiomis, vietomis paslysdama ir nusikeikdama, o Justas mėgino čiuožti, tiesiogine to žodžio prasme su motoroleriu žemyn. Vietinis tik stebėdavo mus šiek tiek pavažiavęs savo motociklu žemyn ir nežinia ką galvodavo.

Po kurio laiko jis dingo, matyt grįžo atgal, palikęs mus vienus. O mes visą kelią, apie 2-3 valandas kovojome su savim, kaitra, smėliu, akmenimis ir t.t. keliaudami žemyn. Keliaudami turime omeny: Justė pėsčiomis slysčiodama, eidama, vietomis pasileisdama bėgtute žemyn, o Justas dalyvaudamas Dakare 😀 Beje Justas taip įgudo vairuoti motorolerį ir kelionės žemyn metu, nė karto nenuvirto, tiesa kartais tik tekdavo atvėsinti užkaitusius stabdžius.

Bėda po viena nevaikšto

Tai buvo kažkoks košmariškas mūsų išbandymas ir draugystės su Google Maps pabaiga. Perkaitome galvas, Justui suintensyvėjo jo kojos infekcija, pakilo temperatūra, tad kaip kokie zombiai, pagaliau pasiekus asfalto ruožus apačioje leidomės dideliu greičiu į kelią iki mūsų Lovina miestelio. Nekalbėjome, nestojome net valgyti (nuo pusryčių nieko nevalgėme) ir spaudėme į Loviną.

Planas keičiasi eigoje

Loviną pasiekėme tik vakare. Žinoma visi žymieji kriokliai nuplaukė, Justas griuvo į lovą, o Justė gulėti į pajūrį. Po kurio laiko supratom, kad Justas tikrai labai smarkiai karščiuoja. Turint Justės patirtį su kraujo užkrėtimu ir šešiomis savaitėmis ligoninėje, nerizikavome ir nuvažiavome į vietinę ligoninę.

Buvome nustebę, kad priimamasis ir gydytojai puikiai kalba angliškai ir apskritai, lyginant mūsų pavasarį turėtą patirtį su Vilniaus ligoninėmis – čia viskas taip sklandžiai ir efektyviai.

Operacija tailande
Vyksta rimta operacija 😉

Apsisukome per valandą, buvo paimti tyrimai, išvalytos kojos žaizdelės, pasirodo įsimetė kažkokia infekcija, kuri iš kojos pateko į visą kūną. Tai gydytoja skyrė antibiotikų ir liepė kasdien valyti žaizdeles, tepti antibiotikais ir ilsėtis.

Pirma selfis su daktare, o poto daktarė paprašė selfio su pacientu. Gražūs tarptautiniai santykiai 🙂

Šioje vietoje mūsų kelionė aplink salą per 7 dienas ir baigėsi. Kai kūnas sustabdo, reikia priimti tai kaip pranešantį ženklą. Žinoma, geriau sustoti anksčiau nei kūnas tau liepia, bet jau kai kūnas liepia – ignoruoti negalima. Aplankysime likusias vietas vėliau arba kito atvykimo metu. O dabar poilsis, sveikimas ir tikėjimas, kad Justas greit atgaus jėgas ir galėsime keliauti į gražųjį Ubudą.

Norisi pamiršti tą baisiąją kelionės iš Songan patirtį ir toliau mėgautis gražiomis Balio pusėmis. Nors bet kuri baisi patirtis duoda mums daugiausiai pamokų ir šios dienos patirčių turbūt neužmiršime visą gyvenimą 🙂

Lovina
Sanatorija

Saulėti linkėjimai,

J&J

|Pirma diena| |Antra diena|Trečia diena |Ketvirta diena |