Ketvirtos mūsų kelionės dienos rytas buvo ypač ankstyvas. Kėlėmės 3h nakties, kadangi buvome susitarę su šeimininku ir prancūzų pora, kuri gyveno toje pačioje viloje, jog kopsime į Batur kalną, kartu su vietiniu gidu, pasitikti saulėtekio. Dabar, kai jau esame patyrę tą kopimą, galime pasakyti, kad tikrai galima kopti ir be gido. Į šį kalną kiekvieną rytą kopia didžiulė masė žmonių, tad jis tampa kaip koks greitkelis su krūva žmonių, jų mirgančiais žibintuvėliais, o ir takas yra labai aiškus ir nesudėtingas.
Vietiniai pagrinde gyvena iš gidavimo kopiant į šį kalną (neskaitant fermerystės ir kitų įprastų verslų). Tad jie primygtinai siūlys savo paslaugas, už kurias teks sumokėti nuo 300 000 IDR (20 eur) žmogui, bei prikalbės visko, kad tik to nedarytum vienas.
Ir Balyje galima sušalti
Mes sumokėjome susimokėjome po 20 eur ir tvirtiname, jog buvo tikrai labai labai verta. Ypatingai įdomi patirtis keltis taip anksti ryte, kartu su kitais kopiančiais, eiti tamsoje pro nežinomus, kartais sudėtingus ir susikaupimo reikalaujančius keliukus. Užtrukome apie 2 valandas kol pasiekėme viršūnę ir joje laukėme kol patekės saulė. Viršuje tikrai vėsoka, ypač po kopimo suprakaitavus, galima lengvai peršalti, todėl reiktų pasiruošti šiltesnį rūbą. Gidas minėjo, kad kartais būna labai vėjuota, o temperatūra nukrenta iki 10 laipsnių, todėl reikia įsidėti savo šilčiausius rūbus. Jei jau atvykote su marškinėliais ir šortais kaip mes, teks kalno papėdėje išsinuomoti striukę (ką mes ir padarėme už 50 000 IDR).
Pribloškiantys vaizdo iš viršukalnės
Vaizdai nuo kalno tiesiog magiški, atsiveria Agung ugnikalnis, šalia esanti sala Lombok ir joje esantis kalnas Rinjani, iš už kurio palengva kyla saulė, nudažydama dangų rožiniais, oranžiniais atspalviais. Įspūdį sustiprina iš keleto kalno vietų kylantys karšti garai. Pasirodo, Batur taip pat yra aktyvus, todėl bet kada iš jo gali išsiveržti lava (nors ir mažai tikėtina). Gidai pasirūpina pusryčiais kalno viršuje, juokaudami, kad kepa bananus būtent ant tų garų. Šiltas sumuštinis su bananu, virtas kiaušinis bei keli mandarinai buvo mūsų čempionų pusryčiai. Pasistiprinę kalno viršūnėje, palengva leidomės žemyn, šįkart jau šviesoje gėrėdamiesi vaizdais nuo kalno.
Darbymetis šventykloje
Grįžę numigome keletą valandų, atgavom jėgas ir nusprendėme pasivaikščioti po vietinį miestelį. Tuo metu, kai mes buvome vietinėje, labai didelėje Gamelan garsais apsuptoje šventykloje, vyko kažkokios ypatingos ceremonijos. Nepavyko išsiaiškinti kokia proga, tačiau supratome, kad ši ceremonija vyksta tik kartą per metus ir 7 dienas iš eilės. Nuo ryto iki vakaro žmonės iš aplinkinių miestelių plūsta į šventyklą, pasipuošę savo tautiniais drabužiais (Sarong) melstis, šventinti savo maisto, groti, giedoti ir vakare šokti. Songan Homestay savininkas mums pažadėjo vakare paskolinti Sarong’us su kuriais mes taip pat galėsime patekti į šventyklą, pasidairyti joje ir stebėti vietinių tradicijas.
Skirtinga Balio kainodara
Dienos metu tik apsidairėme aplinkui, pavalgėme vietinėse knaipėse po 20000 IDR už patiekalą (1,3 eur) ir išjudėjom ieškoti žymiųjų Batur kalno hotsprings. Beje iš savininko sužinojome, kad net šis pigusis knaipių maistas, vietiniams kainuoja dvigubai pigiau, t.y. apie 0,65 eur už patiekalą). Ima šioks toks pyktis, kad mus turistus visur apgaudinėja. Suprantame ir vietinius, kad mes esame jų galimybė uždirbti ir išmaitinti gana nepasiturinčias šeimas. Tačiau jausmas, kad esi apgaudinėjamas neapleidžia ir sukelia įvairiapusiškus jausmus.
“Prabanga” lušnynuose
Pasidomėję sužinojome, jog čia labai populiaru po kopimo į Batur kalną, apsilankyti karštosiose versmėse, t.y. dažniausiai baseinas ar kažkoks vandens kompleksas, kur atiteka karštosios versmės iš kalno. Dažniausiai šis reikalas būna labai “sukomercintas”, taip ir čia, tokia pramoga kainuoja apie 300 000 IDR (20 eur) žmogui. Žinoma, jeigu norisi dieną praleisti baseinuose, kur yra gražūs vaizdai, restoranas ir pan, gal ir nieko susimokėti tuos 20 eur žmogui. Bet mes neturėjome noro lankytis prabangiai atrodančiuose kompleksuose, kurie iš esmės labai nesiderina su neturtingu kalno papėdėje esančio kaimelio vaizdu. Tarp lūšnynų stovintys rūmai atrodo kaip didelė apgaulė. Vietoj to, mes paieškojome, kur būtų galima rasti kažką paprasčiau, kur būtų paprastas baseinas ir vieta pachillinti. Radome vietą, kur pagal atsiliepimus kaina turėjo būti apie 150 000 IDR, bet mes atvažiavę neradome nei vieno darbuotojo, tad tiesiog išsimaudėme su keliais vietiniais ir išvažiavome 🙂
Iškritome iš ritmo
Rytiniai pasivaikščiojimai, mažai miego, vargani pusryčiai davė savo. Vairavimo atžvilgiu diena nebuvo labai sėkminga, pasukus į hotsprings teritoriją, mūsų motoroleris, paslydo ant šono ir teko susirinkti save nuo kelio. O važiuojant atgal namo, automobilis mus stumtelėjo į šoną, tad gavome abu per dešines leškutes. Nieko tokio – abu sveiki, bet patirties tikrai daugiau! Iš to streso, net pietukų nuėjome numigti. 🙂
Vakaras šventykloje
Kai minėjome, jog šeimininkas pažadėjo paskolinti sarong’us, dar nežinojome kiek rimta tai bus. Mes buvom pilnai aprengti vietiniais drabužiais ir jų šeimos fotografuojami, bei puošiami ceremonijoms 🙂
Nuvykome kartu su savininku į šventyklą ir jautėmės žvaigždės, kadangi buvome vieninteliai užsieniečiai ir dar aprengti jų tradiciniais drabužiais! Niekaip negalėjome atsipalaiduoti, lietuviškas protas nedavė ramybės, lyg kažką blogo čia darytume, lyg neturėtume čia būti, bijojome įžeisti jų religiją ar tiesiog būti neteisingai suprasti. O vietiniai tiesiog nuoširdžiai nustebę, maloniai džiaugėsi tokiu reginiu – kad užsienietis gerbia vietines tradicijas ir nori domėtis jomis.
Gidas ir šventykloje gidas
Neilgai trukus susiradome ir draugų, einant apžiūrėti mažesnės šventyklėlės, užsikalbėjome su vietiniais jaunuoliais. Vienas iš jų kalbėjo puikiai angliškai (dirbo gidu Batur kalne, kaip gi kitaip šiame kaime). Mus sužavėjo jo ir jo draugų geranoriškumas, noras papasakoti, padėti ir supažindinti su vietinėmis tradicijomis.
Nusivedė mus kartu melstis, papasakodamas apie kiekvieną jų daromą dėkojimą, maldas, šventyklos ir jų religijos istoriją. Buvome sužavėti, tačiau lietuviškas protas vis nedavė ramybės: turbūt paprašys kažkiek pinigų? O gi visai ne, nusprendus išsiskirti, tiesiog nuoširdžiai padėkojo mums už galimybę kartu praleisti laiką, pasidarė selfį ir palinkėjo gero laiko Balyje. Mes buvome vėl sužavėti baliečių gerumu, mokėjimu būti dėkingais už paprastus dalykus, dideles, meilės kupinas širdis ir buvo šiek tiek gėda, kad esame tokie nepatiklūs nuoširdumui 🙂
|Pirma diena| |Antra diena| |Trečia diena|
Saulėti linkėjimai,
